Kino reiškinys: teorija ir praktika

Kino reiškinys yra vienas svarbiausių mūsų laiko kultūros ir meninio gyvenimo aspektų. Nuo pat pirmųjų kino proveržių šis menas ne tik patyrė didelę išraiškingumo plėtros ir susiformavimo raidą, bet ir tapo įtakos žmogaus psichologijai ir bendrai klajoklių kultūros formavimuisi. Šiame straipsnyje kalbėsime apie kino reiškinio teoriją ir praktiką.

Teorija

Kino reiškinio teorija yra tiriamas kino menų mokslas, kuris susiduria su koncepcijų, kiekybinės ir kokybinės analizės, istorijos ir filosofijos mokslais. Jos pagrindinis tikslas yra ištirti kino kalbos ir stilistikos ypatybes, nusistatyti kontekstą ir tikslus, kuriuos kino kūrėjai stengiasi pasiekti ir suprasti juos, ieškant įvairių interpretacijų.

Vienas iš svarbiausių aspektų, kuriuos reikia aptarti, yra formalistinė kino teorija. Ji iškelia klausimą apie tai, kaip kino reiškinys tiesiogiai susijęs su tuo, kaip mes jį suvokiame ir kaip požiūris keičiasi, pasirinkus tam tikrą stilistikos formą. Pavyzdžiui, subjektinis požiūris gali įtakoti tos pačios scenos turinį skirtingai suvokiant skirtingas aplinkybes. Būtent tokių prieštaringų dogmatikų ir geležinioje logikoje yra sutelkta ir moderni kinematografija.

Kita svarbi teorija yra socialinė kino teorija – siekianti susitelkti ties tuo, kaip kino menas atspindi mūsų visuomenę, kultūrą ir pasaulį. Menininkai tyrinėja istoriją, ekonomiką ir politiką, pasitelkę kino teoriją, norėdami suprasti, kaip kino reiškinys paveikia mūsų pastangas per analizę visuomenės struktūros. Šis požiūris yra pagrindas visoms šiandieninių magnatų kino teorijoms.

Praktika

Kino reiškinys, be abejo, turi savo stiprybių ir silpnybių praktikos lygyje. Kino praktika visapusiškai aptaria šiuos punktus, nesbandydama atsakyti į klausimus, kuriuos analizuoja kinematografiniai teoretikai, o bando juos lanksčiai sujungti per panoraminių vaizdų, intrigų ir filmų kūrimo equipo process.

Kino ir TV etatų susiformavimas laikosi tokio paties kelio gerinant procesą iš dėmesio stiliaus į romantizmo ir dramatiškumo derinį. Modernių kino technologijų ir kūrėjų dabartinis požiūris yra siekti sutalpinti kuo daugiau intensyvių emocijų, pasakojimų ir vertybių per visus sugeneruotus filmus. Šiuo metu kino kūrėjai siekia derinti šių dienų technologinius pasiekimus su klasikiniais kanonais, pavyzdžiui, sukurdami sportines dramos ar pramogines melodramas, kartais švelnesnių, kartais krūviausių, tačiau vis vien siekianti vis savo sužadinti išsiskiriančias reakcijas ir prisiminti susipažinę pamatuoti palyginimo dėka iš praeities įvykių.

Kino reiškinys ne tik turi didžiulę įtaką populiariose kultūrinėse sferose, bet ir nupirko senovinę filmų kultūrą bei keletą kerintančių tiesos atskleidimo faktų ar poetinių keltuvų. Svarbiausia būti lanksčiam ir atviram, tokio žanro pasirinkimu nesiremiant tiesiog bepagrindžiais antvėsiais ar iš anksto suplanuotais rėmais. Būtent tokią siekia filmų kūrėjai siekia su savo kūrinių herojais, vystydami jų pasaulėvaizdžius į populiarių minties skverbimų skaitmeninę erdvę paveikią kelius.